Ištrauka iš 1 skyriaus

Rankove nusišluostęs veidą, Lukas pasisuko dešiniau ir žengė per tuščią tiltą. Miestas miegojo. Žmonės šiltai slėpė nosis jaukiuose pataluose ir migdėsi, klausydami lašų barbenimo į skardines namų palanges. Tas lėtas kvėpavimas, apgaubtas pūkinėmis antklodėmis, Lukui priminė mažus, laikinus pasaulius. Žmonės ilsėjosi nuo gyvenimo, nuo pasirinkimų, nuo savęs. Gal kažkur motina prabudo, pajutusi, kaip mažos kojelės ieško šilumos. Gal kažkur senas vyriškis snūduriavo ant nugaros, atviromis lūpomis, sapnuodamas savo pirmąją meilę, kurios vardas jau seniai pamirštas, bet jausmas dar ne. Miestas tyliai miegojo kaip gyvas organizmas. Kvėpavo langais, šnopuodamas ventiliacijos angomis, tyliai spragsėdamas radiatoriais, lyg širdimi. Visi tie, kurių Lukas nepažinojo, dabar buvo vienodai trapūs, vienodai saugūs. Laikinai. Rytojus jiems sugrąžins jų kaukes ir skubėjimą.

Plačios ligoninės durys liko toli už nugaros. Rytui brėkštant Luko mintyse alsavo tik viena mintis, kad nuo šiol jis nebėra vienas. Tas jausmas buvo nepažįstamas: toks tarp baimės tapti laimingu ir vėl patirti praradimą. Jis nerimavo, nes tapti tėvu reikalavo vietos atsakomybei ne tik už save, bet ir už kitą žmogų, kuris nuo šiol bus jo iki gyvenimo galo. Lukas manė, kad viduje tos vietos seniai nebėra, kad ją užėmė vienatvė. Kaip tą kartą prieš daugelį metų, spoksant į beužsiveriančią geležinę uždangą turtuolių kvartale, palikusią jį stovėti šaltyje be amo. Arba tą kitą vieną kartą, kai prašė mamos atsigerti vandens, bet jai jau nieko nebereikėjo. O dabar jame dygo viltis, tokia trapiai įsišaknijusi per vieną naktį, kad atrodė lyg antrasis kvėpavimas.

Lietus krito jau gerą valandą, gal dvi. Lukas neskaičiavo laiko. Laikas buvo tik ligoninėje. Jo striukė peršlapo, pasidarė labai šalta, ir tada, visai netikėtai, tarsi kažkas būtų pradaręs langą kažkur jo viduje, Lukas išgirdo tą balsą, pažįstamą iki skausmo.

- Šlapias, kaip visada. Vaikštai be kepurės, žinau. – tarė balsas jo mintyse. Lukas nenustebo. Mama visada pasirodydavo, kai mažiausiai norėdavosi prisiminti.

- Mama, tu vis dar geri tą pigų raudoną? – paklausė jis, sustodamas po skardiniu stogeliu, kuris skleidė tą pažįstamą barbenimą iš vaikystėje skaitytos knygelės apie lietaus lašelius. Mama tais vakarais pirštų galiukais baksnodavo jam per nugarą, kojas, pilvą ir sakydavo “kapt kapt lašiukai”. Juodu juokdavosi, apsikabindavo ir užmigdavo siauroje lovoje. Kaip seniai tai buvo, mąstė Lukas.

- Ne, dabar geriu kavą. Pameni, sakydavai, kad gerai užplikyta kava yra būdas atsiprašyti be žodžių ir būdas neišgerti vyno, kai norėdavau.

- Ne, dabar geriu kavą.